2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

Ar sunku būti sąmoningam???

Šį sykį šiek tiek apie tai, kaip ugdau savo sūnelio sąmoningumą ir atsakomybę.
Matyt, nemaža dalis vilniečiau jau rūšiuoja atliekas: popierių, stiklą, plastmasę meta atskirai į specialius konteinerius. Tai darome ir mes. Na šiek tiek namuose gal ir nepatogu: reikia papildomos vietos šiam reikalui.  Bet mąstant apie vaikų ateitį ir tikintis, gal bent kiek sumažiname taršos, verta.
Maniškis jau natūraliai suskirsto pats: panaudotą popierių vienur, palūžusius žaislus kitur ir pan.

Taip jau nutiko, kad namuose keitėme vandens maišytuvą. Metalo krūva, o dar ir keptuvę keitėme, visokių dar metalinių daikčiukų prisirinko. Galvoju, galima išmesti, o galima vaikui parodyti, kad šie daiktai irgi gali būti perdirbami. Be to, maniškis vis nori tai vieno tai kito daikto, kuris, mano galva, visai nebūtinas (naujausias noras PSP - aš net nelabai žinau, kas tai). Norėdamas greičiau susitaupyti reikiamą pinigų sumą, vakar man sako: "O žinai, draugui mama už tai, kad paskaito knygą, duoda pinigų". Nežinau, ar aš jau tokia "pagedusi" pedagogė ar kas, bet už skaitymą tikrai pinigų nesu pasiruošusi mokėti. Radau išeitį. Surinkome namuose buvusį nereikalingą metalą ir nuvežėme į supirktuvę. Tiesa, kelias dienas bandžiau rasti info internete, kur Vilniuje superkamos tokios medžiagos. Radau vienintelę vietą EMP.
Nuvažiavome, aišku, kiek keistai atrodėme su savo maišytuvu, keptuve ir dar šiokiais tokiais metaliukais, bet... Koks išdidus mano jaunuolis buvo. Aišku, labiau dėl to, kad gavo pinigėlių, bet važiuodami dar pasikalbėjome ir apie tai, kodėl reikia rūšiuoti.
O man labai patiko darbuotoja, už vaiko pastangas padovanojo jam rašiklį ir užrašų knygutę. Malonus dėmesys.

Po šiandienos pagalvojau: ar sunku būti sąminngam?  Gal ne... Sėkmės mokantis sąmonigumo visiems.