Vyžiams - 100 metų

Dar vieni meteliai prabėgo ir vėl Mindaugo karūnavimo dieną paminėjome Vyžiuose. Kažkada jau rašiau, koks graudžiai saldus gerumas apima vienkiemy prie senų kapinaičių, iškėlus Lietuvs vėliavą, su mielais žmonėmis giedoti Lietuvos himną. O šiemet darniu choru jau giedojo ir vaikai: ne tik didesni, bet ir keturmečiai ir penkiamečiai, kad dar ir nelabai suvokdami žodžių prasmę, traukė himną.

Be šios gražios datos šiemet minėjome ir Vyžių sodybos 100 metų jubiliejų. Tiesą pasakius, tas kalimo, drožimo, šlifavimo, dažymo ir pan. procesas kiek vargina, bet rezultatas vertas pastangų. Keletą metų vis gamindavome inkilėlius, šiemet sodybos atšlaitę papuošė vėtrungės. Po intensyvios darbo dienos atrodė, jog jos lyg čia būtų stovėjusios jau visą 100 metų ;-)
Ir nesvarbu, kad gal kiek kreivokos, šleivokos, kad vaikiška rankelė ir suaugusiųjų vizija nelabai sutapo. Nuostabu tai, kad ta viena "drožimo" diena leido pajusti bendrumą, ramybę ir palaimą.

POnČo

Kadangi Mika vis neprisiruošia pasirodyti savo pončo, kurį numezgiau jai, rodau aš :-)

Originalas štai toks

Tokių siūlų Lietuvoje neradome, taigi siuntėme iš Vokietijos. Slidūs tie metaliniai siūlai, bet gavossi vis tik kažkas.
Rezultatas.

VYŽIAI 2012

Pernai Vyžiuose gaminome inkiliukus. Viena daržinės pusė buvo papuošta, o šiemet puošėme kitą. Mūsų šeimos inkilėlis su užrašu KU-KŪ

Su šv. Velykom!

 Mūsų šeimyna siunčia velykinius margučius visiems draugams. Gražių, jaukių ir viltingų švenčių :-)

Mocheros megztukas

Seniai seniai, gal prieš keletą metų numezgiau draugei tokį megztuką. Tuo pat metu pirkau ir sau siūus, bet, deja, maniškiai vis dar pintinėje.

O Mika Va ką turi. Sako, kad patinka, na, bet man rodosi, ir labai tinka :-)

Ir vėl kvepia Kalėdomis....

Nors namuose jau esama dviejų Advento kalendorių, kuriuos vis kaitaliojame, šiamet su sūneliu nusprendėme pagaminti dar vieną. Matyt, svarbiausias dalykas yra bendra veikla. Šiemet kalendorių daugiausia gamino sūnutis. O istorija prasidėjo nuo veiklų mokykloje. Bene per matematikos pamoką buvo organizuota mugė, kurioje vaikai galėjo parduoti savo gamintus darbelius.

Maniškis sugalvojo lankstyti pinigines. neįtikėtina. Jos buvo tokios paklausios. Taigi sperndimas, koks turi būti šiųmetis Advento kalendorius, gimė savaimė. Ir štai rezultatas: tėvėliai pagalimo eglę, o ją papuošė sūnučio gamintos piniginės - vokeliai.

Na o linksmoji dalis - užduotys, šiemet galvojamos visų. Sutarėme,  kad mudu su vyrui galvojame užduotį sūnui, sūnus su vyru - man, o vaikas su manimi - tėčiui. Kol kas visai neblogai sekasi.
Ir dar vienas pastebėjimas. Kartas nuo karto vis girdžiu, ką dėti dėti į kišenėlės. Bent jau mūsų namuose didžiausia laimė - rasti užduotį, kurią reikia atlikti drauge.

Jaukių, šeimyniškų advento vakarų ;-)

Ar sunku būti sąmoningam???

Šį sykį šiek tiek apie tai, kaip ugdau savo sūnelio sąmoningumą ir atsakomybę.
Matyt, nemaža dalis vilniečiau jau rūšiuoja atliekas: popierių, stiklą, plastmasę meta atskirai į specialius konteinerius. Tai darome ir mes. Na šiek tiek namuose gal ir nepatogu: reikia papildomos vietos šiam reikalui.  Bet mąstant apie vaikų ateitį ir tikintis, gal bent kiek sumažiname taršos, verta.
Maniškis jau natūraliai suskirsto pats: panaudotą popierių vienur, palūžusius žaislus kitur ir pan.

Taip jau nutiko, kad namuose keitėme vandens maišytuvą. Metalo krūva, o dar ir keptuvę keitėme, visokių dar metalinių daikčiukų prisirinko. Galvoju, galima išmesti, o galima vaikui parodyti, kad šie daiktai irgi gali būti perdirbami. Be to, maniškis vis nori tai vieno tai kito daikto, kuris, mano galva, visai nebūtinas (naujausias noras PSP - aš net nelabai žinau, kas tai). Norėdamas greičiau susitaupyti reikiamą pinigų sumą, vakar man sako: "O žinai, draugui mama už tai, kad paskaito knygą, duoda pinigų". Nežinau, ar aš jau tokia "pagedusi" pedagogė ar kas, bet už skaitymą tikrai pinigų nesu pasiruošusi mokėti. Radau išeitį. Surinkome namuose buvusį nereikalingą metalą ir nuvežėme į supirktuvę. Tiesa, kelias dienas bandžiau rasti info internete, kur Vilniuje superkamos tokios medžiagos. Radau vienintelę vietą EMP.
Nuvažiavome, aišku, kiek keistai atrodėme su savo maišytuvu, keptuve ir dar šiokiais tokiais metaliukais, bet... Koks išdidus mano jaunuolis buvo. Aišku, labiau dėl to, kad gavo pinigėlių, bet važiuodami dar pasikalbėjome ir apie tai, kodėl reikia rūšiuoti.
O man labai patiko darbuotoja, už vaiko pastangas padovanojo jam rašiklį ir užrašų knygutę. Malonus dėmesys.

Po šiandienos pagalvojau: ar sunku būti sąminngam?  Gal ne... Sėkmės mokantis sąmonigumo visiems.