O juk viskas prasidėjo nuo to, kad važiavome su Mika pasižiūrėti servetėlių ar dar ko gero ;-) dekupažui į Kauną. Kadangi tą savaitgalį kažkodėl beveik niekas nedirbo (kažkios šventės, berods, buvo), užėjome į audinių parduotuvę. Pati nežinodama kam, nustvėriau gabalą siuvinėjimo medžiagos. Grįžusi tarp kitko užmečiau ant stalo ir.. supratau, kad nieko aš nekarpysiu, o tiesiog pabandysiu pasiuvinėti. Gal iki senatvės ir baigsiu. Senatvės nereikėjo laukti, nes... Nusibodo dirbti ir darbe, ir namuose ir, kas man visai nebūdinga, nusprendžiau vakarais bent valandą skirti sau. Ir štai rezultatas. Baigiau siuvinėti staltiesę. Niekuo ji neypatinga, juolab, kad siuvinėta ne ant lino... Tiesiog panorau pabandyti pirmiausia taip, kaip atrodytų. Ir visai gal nieko. Aišku, dar ne viskas baigta. Dar bus prisiūta kita pusė, sutvarkyti kraštai. Bet jau savimi didžiuojuosi ;-)
8 komentarai:
Nepaprastai gražu, šaunuolė! Pagarba!
Ohoho - puikiai!
Dėkui :-)
Kai jau bus viskas baigta, tada jau labai labai savimi didžiuosiuosi ;-)
Gražu :) O kitų dviejų šonų jau nesiuvinėsi?
Ne, galų nusprendžiau nesiuvinėti. Gal ir be reikalo, bet šįsyk gall lai bus taip :-)
Labai šiltas darbas. Ir didžiuotis savimi tikrai yra pagrindo, nes darbelis ne iš smulkiųjų. Šaunuolė.Reikia imti pavyzdį, nes turiu nebaigtą mezginį vaikui nuo praeitos žiemos..tuoj išaugs.
Rasuole, linkiu pabaigti savo darbelį. Kartais taip būna, kad atsiranda "amžiaus darbų" :-)
Oho ,lenkiu galvą prieš tokius darbus !!! Aš tikrai neturėčiau kantrybės .Na ,tiksliau turiu aš jos ,bet ne tokiems darbams .Na ,šaunuolė, tikrai !!!
Rašyti komentarą