2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

Kaktusėlis pražydo
























Visada galvojau, kad mano kaktusėlis yra nežydintis.
Ogi žiūriu sekmadienį, kokis grožis, sužydėjo mano kaktusiukas. Nebuvau mačiusi, kiek pas mamą augo tokių kaktusų, kad žydėtų.
Stovi dabar sau išdidus matomiausioje vietoje...
Tik va bėda, nežinau jo grožio tikrojo pavadinimo...


2008 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Laikrodžio antrasis gimtadienis arba gera turėti nuostabų vyrą

Viskas prasidėjo daugiau nei prieš pusmetį...
Vyko dešimtokų kalbėjimo įskaita, deja, kabinete nebuvo laikrodžio. Taigi viena mano kolegė pasiūlė savąjį: kažkada dovanotą mokinių, todėl labai brangų.
Laikrodis kaip laikrodis, tik toks jau labai pagyvenęs ir pavargęs (nuotraukoje dar neblogai atrodo).
Išsyk pamaniau, reikia jį dekupuoti...
Taip šis nelaimėlis atsirado mano namuose. Kai jau šeimininkė patikėjo jį man, paaiškėjo, kad yra nulūžęs jo vienaragiškas papuošalas. Akivaizdus faktas, reikia jį priklijuoti.



Galvojau, kad jau perdarysiu tai perdarysiu. Ir...

Kažkodėl labai norėjosi laikroduką padaryti tokį ale raudonmedinį. Deja, eksperimentuodama patyriau visišką fiasko ;-(
Vaizdai kalba patys už save...
Žodžiu, po mano "pasidarbavimo" laikrodis buvo vertas keliauti tiesiai į šiukšlyną...

Kas beliko? Tik viską nugremžti ir bandyti iš naujo. Bet kaip visą šitą "grožį" nugremžti??? Ačiū Supermamos ekspertėms už patarimus. Taigi gremžimo, mirkymo ir dar visokiais kitais būdais laikroduką nušveičiau. Bandžiau dar vieną, kitą spalvą, nelimpa, nors tu ką.
Teko griebtis auksnių, laikroduko prigimtinių, dažų, ir pirmyn.
Deja, vieni išbandytieji buvo visai niekam tikę, o gal niekam tikusi purškėja...
kai jau visai buvau puolusi į neviltį, mano brangusis pasisiūlė padėti purkštelti. Taigi pateikiau užsakymą: reikia gerų purškiamų aukso spalvos dažų.
Ir štai, dažai namie, gelbėtojas viską kuo puikiausiai nupurškė, išdžiovino (ar daug rasite vyrų, kurie pusę dienos kas valandą laksto į rūsį ir purškia nežinia kieno laikrodį) ;-)



Didžiausias mano nuopelnas yra tai, jog sugebėjau laikrodį ne tik išardyti, bet ir surinkti. Be to, atnaujinau pagrindą (tai bent dekupažas ;-)).

Na gal ir nelabai laikrodukas pasikeitė, bet tikrai atsigavo ir atjaunėjo...

2008 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Sugrįžau pas Kuprelį...


http://www.teatras.lt/play_item2.php?strid=1117&1126=1&id=50121


Vakar pagaliau vėl buvau teatre. Tiesą pasakius, ėjau nesitikėdama ko nors labai ypatingo, nes apie Klaipėdos teatrą neką esu girdėjusi.

Tačiau... Patyriau tikrą džiaugsmą, dėl to, kad:
...gražu, tyra, paprasta...
... nebanalu...
... pamačiau tai, ko kūrinyje prieš daugelį metų perskaityti nepavyko...
... išgirdau tai, kas tik dar kartą patvirtino amžinąsias tiesas...

Ir vėl prisėdau prie kūrinio. Vėl atverčiau nugeltusius lapus ir radau paauglės pasižymėtas citata (kažkada būtent taip, su pieštuku rankoje, skaičiau VISAS knygas. Dabar, deja, tam nebelieka laiko...)


-Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio, jame nieko nepalikęs, - taria Kuprelis lėtai. Jam tie žodžiai labai sunkūs. Jis pasveria juos. - Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manim džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius!
Man jaunam ta baimė dar nebuvo suprantama, svetima. Bet iš Kuprelio veido mačiau, kad jam buvo ji labai baisi ir sunki.
- Žmogus tam ir sutvertas, - tęsė jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, - kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos laimės ir virtinės vargų, paliktų kokią atmintį, pasistatytų kokį paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norėčiau, daug galėčiau, bet man visko trūksta... - sustojo, nutilo Kuprelis. Žiūri pro mane, pro sienas, į beribį tolį.

*******
Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas bjauriausiais darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmogus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodosi, įmanytum, padarytum jam ar pats sau galą...
Čia galima paskaityti Igno Šeiniaus "Kuprelį"
http://anthology.lms.lt/texts/30/turinys_l.html
**********
Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales. Kai išgalės išsenka ar kai jų visai nėra, prasideda ardymo, mirties darbas.
Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui vilties. O ritmas ir viltis - gal du visos gyvybės komponentai.


Visą Igno Šeiniaus "Kuprelį' galima perskaityti čia
http://anthology.lms.lt/texts/30/turinys_l.html

2008 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Helovynui pasibaigus


Liūdna, bet vis dažniau lietuviškas šventes keičia kitų kraštų šventės. Viena iš jų - Helovynas. Švenčiame, bet ar žinome, ką švenčiame???


Helovynas - keltų Naujieji metai


Germanų tautos lapkričio 1-ąją dieną, kaip ir mes, švenčia Visų šventųjų dieną. Diena prieš šią šventę yra žinoma kaip Visų Šventųjų išvakarės, o angliškai tai skamba "ol helous yv" (All Hallows Eve), susiliejus garsams iš čia ir kilo šventės pavadinimas Helovynas. Šiuo metu ši šventė populiariausia Amerikoje, nors jos šaknys glūdi Europoje. Tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą - Visų Šventųjų diena, kurią 1480 m. įteisino popiežius Sikstas IV.
Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų. Kad šios nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamam, užsimaskuoti, todėl žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas. Bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Tikėjo, kad dvasios eina paskui vaišes, švęsdamos jį skanauja ir dar metams pasilieka už miesto ribų.
Įsigalėjus krikščionybei buvo stengiamasi išguiti šią šventę. Pamažu ji neteko savo tikrosios Naujųjų metų sutikimo prasmės, virto vaikų, kurie dar tiki dvasiomis ir mėgsta karnavalus, švente.
1840 metais daug airių imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kartu su jais į šią šalį pateko ir Helovyno šventė, kuri greit prigijo ir tapo labai mėgstama amerikiečių. Helovyno persirengėlių kaukės yra grynai germaniškos: raganos, juodos katės, goblinai, skeletai, vaiduokliai. Šventės spalva juoda, nes pats siautulys prasidėdavo naktį, kai jau sutemę. Šventės simboliu yra tapęs ir moliūgas, išpjaustytas kaip žmogaus veidas ir simbolizuojantis šykštuolį Džeką, kuris buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvęs priimtas į rojų ir bastęsis po žemę kaip vaiduoklis.


Vienintelis tikrai priimtinas dalykas - moliūgų žibintai. Bet...
Šventės pasibaigia, o moliūgėliai išskobti lieka liūdėti.

Bet juk tai puiki medžiaga moliūgų sriubai ;-)
Reikės: morkų, bulvių, moliūgo, 1 gabalėlio sultinio, indelio grietinėlės, baltos duonos.

Imame moliūgą (nebūtinai prieš tai atlikusį žibinto funkciją).
Atpjauname reikiamą kiekį, nuplauname(priklauso nuo to, kokio kiekio sriubos pageidaujate).
Nuskutame 4-5 vidutinio dydžio morkas.
Nuskutame 5-6 vidutinio dydžio bulves.
Daržoves (morkas, bulves, moliūgą) sudedame į vienu kubeliu sultinio praturtintą vandenį ir verdame, kol daržovės sutyžta.

Tada supilame visą masę (su likusiu neišvirusiu skysčiu) į trintuvę. Gerai pertriname. Tada supilame pageidaujamo riebumo grietinėlę ir gerai išsukame.



Prie šios trintos sriubos puikiai tinka baltos duonos džiūvėsėliai. Jie gaminami labai paprastai: duona supjaustoma kubeliais ir pagruzdinama. Aš tai darau orkaitėje.



Skanaus ;-)

Apie Helovyną:
http://www.ve.lt/?data=2002-10-31&rub=1065924816&id=1035997834
http://www.vtv.lt/naujienos/virtualios-visuomenes-komentarai/tas-nekaltas-helovynas.html