Palei Žeimeną puikiai pailsėjau ir dargi vėl prisėdau prie savo seniai pradėtos ir vis nebeigtos staltiesės.
Bet ne tai svarbiausia.
Vieną gražią popietę draugės mama, jau artėjanti prie 80-mečio, atnešė savo siuvinėtą paveikslą.
Pagalvojau, kad beisiai gaila, jog mano močiutės rankdarbiai per karą dingo, bet reikės gerai pasižiūrėti, gal dar liko mamos ir anytos rankdarbių...
2 komentarai:
Labai gražios nuotraukos. Ačiū už jas. Visuomet malonu matyti senus darbus.
Tik vienas pastebėjimas: sovietmečiu tikrai buvo sudėtinga gauti siūlų. Bet buvo perkama tai, kas yra, tad pas siuvinėtojas visvien susikaupdavo jų kolekcijos. Mačiau Sibire siuvinėtą užtiesalą, kuriame buvo ne tik daugybė spalvų, bet ir atspalvių. O prieš II pasaulinį karą siūlų Lietuvoje buvo net daugiau nei dabar. Biržų muziejuje yra vietinės siūlų parduotuvės katalogai-paletės. Tie patys DMC, kiti siūlai. Jų buvo net daugiau. Dabar vilnonių siuvinėjimo siūlų įmanoma tik internetu nusipirkti, o tuomet net Biržuose buvo... Man visai patiktų, jei dabar būtų tik toks pasirinkimas kaip anuomet.
Agne, man irgi visada įdomu pasižiūrinėti senų darbų.
Gali būti, kad tai senais laikais buvo tų siūliukų. Pati tuo tikrai nesidomėjau.
Bet kai kalbėjausi su šia senole, ji sakė, kad neturėjo jų ir siuvinėjo iš to, iš ko turėjo.
Beje, ji čia prie to paties namo, kuriame ir buvo išsiuvinėtas šis paveikslas ;-)
Bandau kalbinti savo anytą, kad savo lobyną man parodytų. Jei pavyks, būtinai pasidalinsiu vaizdais :-)
Rašyti komentarą