Sugrįžau pas Kuprelį...

http://www.teatras.lt/play_item2.php?strid=1117&1126=1&id=50121


Vakar pagaliau vėl buvau teatre. Tiesą pasakius, ėjau nesitikėdama ko nors labai ypatingo, nes apie Klaipėdos teatrą neką esu girdėjusi.

Tačiau... Patyriau tikrą džiaugsmą, dėl to, kad:
...gražu, tyra, paprasta...
... nebanalu...
... pamačiau tai, ko kūrinyje prieš daugelį metų perskaityti nepavyko...
... išgirdau tai, kas tik dar kartą patvirtino amžinąsias tiesas...

Ir vėl prisėdau prie kūrinio. Vėl atverčiau nugeltusius lapus ir radau paauglės pasižymėtas citata (kažkada būtent taip, su pieštuku rankoje, skaičiau VISAS knygas. Dabar, deja, tam nebelieka laiko...)


-Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio, jame nieko nepalikęs, - taria Kuprelis lėtai. Jam tie žodžiai labai sunkūs. Jis pasveria juos. - Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manim džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius!
Man jaunam ta baimė dar nebuvo suprantama, svetima. Bet iš Kuprelio veido mačiau, kad jam buvo ji labai baisi ir sunki.
- Žmogus tam ir sutvertas, - tęsė jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, - kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos laimės ir virtinės vargų, paliktų kokią atmintį, pasistatytų kokį paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norėčiau, daug galėčiau, bet man visko trūksta... - sustojo, nutilo Kuprelis. Žiūri pro mane, pro sienas, į beribį tolį.
*******
Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas bjauriausiais darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmogus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodosi, įmanytum, padarytum jam ar pats sau galą...
Čia galima paskaityti Igno Šeiniaus "Kuprelį"
http://anthology.lms.lt/texts/30/turinys_l.html
**********
Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales. Kai išgalės išsenka ar kai jų visai nėra, prasideda ardymo, mirties darbas.
Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui vilties. O ritmas ir viltis - gal du visos gyvybės komponentai.

Visą Igno Šeiniaus "Kuprelį' galima perskaityti čia
http://anthology.lms.lt/texts/30/turinys_l.html